Usėnų

Garbės piliečiai

Rūta ir Vytautas Plačai

Aktyvūs Usėnų seniūnijos bendruomenės nariai, be kurių geranoriškos pagalbos neapsieina nė viena seniūnijos šventė, nei vienas renginys. Rūtos puoselėjami gėlynai džiugina visų usėniškių akis. Jos sukurti papuošimai puošia ne tik gyvenvietę, bet ir koplyčią, bendruomenės namus.

Rūta gimė 1963 m. Panevėžio rajono Krekenavos miestelyje. Baigusi vidurinę mokyklą įstojo mokytis į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą. Įgijusi tuometinės medicinos sesers specialybę gavo paskyrimą dirbti Vilniaus kūdykių namuose. Atidirbusi 4 metus grįžo į Panevėžį, dirbo vyr. medicinos sesers pareigose. Susipažinusi su Vytautu 1989 m. ištekėjo ir atvyko gyventi į Usėnus.

Vytautas gimė 1963 m. Balčių kaime, Šilutės rajone. Būdamas 7 metų su tėvais atvyko gyventi į Usėnus. Baigęs vidurinę mokyklą ir įgijęs vairuotojo-elektriko specialybę dirbo Usėnų tarybiniame ūkyje elektriku. Iki šiol tebedirba elektriku Usėnų seniūnijoje.

Vytautas daug metų vaidina įvairiuose Usėnų mėgėjų dramos kolektyvuose. Ypač jo talentas atsiskleidė etnografiniame teatre „Negelys“- yra gavęs apdovanojimą už geriausiai atlikto vyro vaidmenį. Į šį teatrą jis atsivedė ir Rūtą, kuri taip pat yra puiki aktorė. Rūta ne tik vaidina, bet ir dainuoja Usėnų moterų vokaliniame ansamblyje „Smiltė“, gieda bažnyčios chore.

Abu su Vytautu prižiūri bendruomenės namus ir Usėnų koplyčią. Jie pirmieji atskuba į pagalbą organizuojant šventes, renginius, sodinant gėles ar puošiant viešąsias erdves.

Esame labai dėkingi jiems už paslaugumą, geranoriškumą, kūrybiškumą. Džiaugiamės Jus turėdami ir linkime dar ilgai džiuginti usėniškius savo patarimais, pamokymais, gerais darbais. SĖKMĖS JUMS!

Onutė Miliauskienė

Gimė 1961 m. balandžio 23 d. Aukštvilkių kaime Lauksargių seniūnijoje Tauragės rajone. Šeimoje buvo pirmoji gimusi mergaitė po trijų brolių. Mokėsi Oplankių pradinėje mokykloje, Lauksargių, Griežpelkių aštuonmetėse mokyklose. Nuo 1972 metų, tėveliams persikėlus į Usėnų seniūniją Naujapievių kaimą, baigė Žemaitkiemio aštuonmetę mokyklą, o 1979 metais Stoniškių vidurinę mokyklą.

1979 metais birželio mėnesį pradėjo dirbti Šilutės rajono centrinės bibliotekos Žemaitkiemio filiale. Ištekėjusi persikėlė gyventi į Lauksargių kaimą Tauragės rajone. Dešimt metų išdirbo Lauksargių vaikų lopšelyje-darželyje auklyte. Dirbdama darželyje, Vilniaus kultūros mokykloje įgijo bibliotekininko profesiją.

1991 metais grįžo į Naujapievių kaimą. 1992 metais, po 10 metų, vėl grįžo dirbti į Žemaitkiemio biblioteką.

Jau trisdešimt vienerius metus Onutė dirba Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Usėnų filialo bibliotekininke.

Už aktyvią visuomeninę, kultūrinę veiklą, bendruomeniškumą, aktyvų dalyvavimą bendruomenės gyvenime buvo apdovanota daugybe padėkų ir apdovanojamų: Suteiktas Geriausio Pamario krašto 2006 metų bibliotekininko vardas; Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko Algirdo Brazausko padėka ir vardinis laikrodis; 2013 metais už pagalbą įamžinant Usėnų seniūnijoje išlikusį Klaipėdos krašto senųjų kapinaičių etnokonfesinį paveldą paskirta Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padėka, suteiktas kraštotyrininkės vardas; 2015 metais už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukime Lietuvai“.

Nuo 2017 metų su usėniškių vaikų komanda fiksuoja senąsias Usėnų evangelikų kapinaites, bibliotekoje saugoma 17 surinktų kapinaičių bylų.

Onutė, ne tik puiki darbuotoja, talentinga aktorė, bet ir aktyvi bendruomenės narė. Į ją visada pagalbos gali kreiptis ir maži, ir dideli. Visus pavestus darbus atlieka sąžiningai, niekada neatsisako padėti.

Dėkojame Onutei už geranoriškumą, paslaugumą, darbštumą, bendruomeniškumą ir linkime SĖKMĖS!

Biruta Mišeikienė (Šatkaitė)

Gimė 1954 m. balandžio 19 d. Jadvygos ir Vinco Šatkų šeimoje, Pagėgių rajono, Usėnų valsčiuje, Ostiškių kaime. Šeimoje Biruta buvo vyriausia, tad, netekus mamos, turėjo rūpintis sese ir dviem broliais.

Pradėjusi mokslus Reizgių pradinėje mokykloje, tėvams išvykus gyventi į Krymą, mokslus tęsė Kryme. Sugrįžusi į Lietuvą mokėsi Žemaitkiemio aštuonmetėje mokykloje. 1969 m. rudenį Biruta įstojo į Šilutės žemės ūkio technikumą ir 1973 m. baigė jį, įgijusi zootechniko specialybę. 1973-1975 m. dirbo Žemaitkiemio tarybiniame ūkyje brigadininke, o nuo 1975 m. iki 1983 m. – Kalnujų tarybiniame ūkyje-buhaltere.

1983 m. atidarius naują Usėnų vidurinę mokyklą, o vėliau, ją reorganizavus į pagrindinę, Biruta joje dirbo įvairiose pareigose: laboranto, mokymo meistro, lietuvių, rusų ir dailės mokytojų pareigose. Iki išeidama į užtarnautą poilsį dirbo raštvede.

1975 m. ištekėjusi už Vytauto Mišeikio, užaugino dvi dukras, kurios, sukūrusios savo šeimas, gyvena atskirai.

Biruta, turinti meninių gebėjimų, aktyviai dalyvauja įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose – moko vaikus ir suaugusius atvirukų gamybos, siuvinėjimo meno.

Daugelį metų dalyvavo dramos kolektyvo „Veržė“ veikloje. Įvairiuose spektakliuose sukūrė daugybę vaidmenų. Šiais metais Biruta sudėliojo bendruomenės metraštį nuo pat bendruomenės įkūrimo 2002 metų.

Biruta-nenuilstanti, nepakeičiama bendruomenės pagalbininkė kai reikia meninių gebėjimų turinčių rankų ir širdies.

AČIŪ Tau, Biruta už patarimus, pamokymus ir pagalbą. Sveikatos ir Dievo palaimos Tau, mieloji Biruta!

Aldona Rauktienė

Gimė 1959 m. sausio mėn. 17 d. Jermentavo mieste, Kazachijos respublikoje. Baigė Priekulės Ievos Simonaitytės gimnaziją. Klaipėdos universitete įgijo socialinio darbuotojo bakalauro laipsnį, o Vilniaus universitete – socialinio pedagogo profesinę kvalifikaciją.

Su vyru Algirdu Raukčiu užaugino dukrą Indrę ir sūnų Edgarą. Nuo 1985 m. gyvena Usėnuose. 2002 m. įkūrus Usėnų seniūnijos bendruomenę tapo pirmininko pavaduotoja, o nuo 2014 m. iki šių dienų vadovauja Usėnų seniūnijos bendruomenei. Ji yra ir Šilutės rajono savivaldybės tarybos antikorupcijos komisijos narė, Šilutės rajono bendruomeninių organizacijų valdybos narė, Šilutės VVG „Lamatos žemė“ revizorė, Usėnų seniūnaitijos seniūnaitė.

Nuo 2010 metų Aldona rašo ir vykdo Usėnų seniūnijos bendruomenės, Usėnų sporto klubo projektus, finansuojamus rajono savivaldybės, Lietuvos respublikos bei ES. Jos užaugintos gėlės puošia seniūnijos ir mokyklos viešąsias erdves.

Aldonos pastangomis Usėnuose suburtas moterų vokalinis ansamblis „Smiltė“ ir etnografinis mėgėjų teatras „Negelys“. Pati dalyvauja šių kolektyvų veikloje. Už aktyvią visuomeninę veiklą Aldona yra apdovanota LR Seimo, Šilutės r. savivaldybės, seniūnijos padėkomis ir dovanomis.
Tik stipri asmenybė, turinti organizacinių gebėjimų, pasižyminti greitu loginiu mąstymu ir sprendimų priėmimu, sugeba laisvai bendrauti, moka įsiklausyti į pašnekovą. Aldona yra labai kukli. Punktualumas, konkretumas, reiklumas sau ir kitiems yra pagrindiniai jos būdo bruožai.

Kažkas mato laimę darbe, kažkas – šeimoje, kažkas – kelionėse, kažkas – drauguose, o Aldonai visada reikia žmonių ir veiklos.

Lai Tavo kelyje būna visi laimingo gyvenimo aspektai, nes laimė yra viena iš trumpalaikiškiausių ir neapibrėžčiausių žmogaus būsenų. Kad ir kur pasisuktų Tavo gyvenimo kelias, Tu tikrai eini teisinga kryptimi ir vedi paskui save kitus.

Dėkojame už ilgametį triūsą bendruomenės labui!

Petras Rimkus

Usėnų Dėdukas gimė 1945 m. sausio 7 d. Tveruose, Plungės rajone. Šeimoje jis buvo vyriausias vaikas. Nuo 1946 metų gyveno ir dirbo Usėnuose. 1960 m. baigė Žemaitkiemio aštuonmetę mokyklą, mokėsi Šilutės žemės ūkio mokykloje. 1964 m. sukūrė šeimą. Užaugino sūnų ir dvi dukras, sulaukė dviejų anūkų. Dingus seseriai – užaugino jos dvi dukras.

Grįžęs iš Tarybinės armijos Saratove, dirbo vairuotoju ir sporto metodistu Žemaitkiemio tarybiniame ūkyje. 1970 m. pradėjo dirbti agronomu, nuo 1977 m. – skyriaus valdytoju reorganizuotame Usėnų tarybiniame ūkyje.

Dirbdamas įvairius darbus, Petras Rimkus, nuo pat jaunystės pramintas Usėnų Dėduku, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, ypač domėjosi sportu. Turėjo ypatingą charizmą, organizacinių gebėjimų, todėl apie jį visada burdavosi ir jauni, ir pagyvenę. Buvo labai punktualus, laikėsi duoto žodžio ir iš kitų reikalavo to paties.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Dėdukas ėmėsi verslo, vadovavo UAB „Usėnai“. Įmonė vertėsi mažmenine prekyba.

Dėdukas buvo aktyvus Usėnų seniūnijos bendruomenės valdybos narys, nuolatinis įvairių renginių organizatorius, rėmėjas.

Jo atminimas amžiams išliks jį pažinojusiųjų širdyse.

Julė Tumosaitė – Štraitienė

Gimė 1927 m. Dzūkijoje, Aukštadvaris kaime, Seinų apskrityje. Tėvas buvo 1918 m. savanoris. Julė mokėsi Petroškų pradinėje mokykloje, 1939 m. baigė Lazdijų Žiburio (dabar Motiejaus Gustaičio) gimnaziją. Vienerius metus padirbėjusi mokytoja Veisiejuose, 1949 m. atvyko gyventi į mūsų kraštą ir pradėjo mokytojauti. Bedirbdama 1955 m. baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir įgijo mokytojos kvalifikaciją. Per 40 pedagoginio darbo metų J. Štraitienė dirbo įvairiose Usėnų apylinkių mokyklose: Galzdonų, Aužkykių, Reizgių pradinėse ir Usėnų vidurinėje. Ilgiausiai – 22 metus – teko atiduoti Reizgių pradinei mokyklai. Nuo 1987 m., būdama 60 metų amžiaus, išėjo į užtarnautą poilsį. Su vyru Antanu užaugino tris vaikus: sūnų ir dvi dukras. Šiuo metu dviejų vaikų jau nėra gyvųjų tarpe. Miręs ir vyras.

Julės Štraitienės visai nesinori vadinti senole, nors pagal garbų amžių gal ir tiktų. Mokytojai labai svarbu, kad po jos išliktų darbai, kurie nenueitų užmarštin, neliktų neįvertinti, užmesti, užmiršti. Savo ilgus, ramius rudens ir žiemos vakarus ji leidžia prasmingai, rašo prisiminimų knygas. Jau kelios knygos (kol kas tik rankraštiniai variantai) jau puikuojasi mokytojos knygų lentynose. Patį pirmąjį savo kūrinį „Čia buvo pradžių pradžia“, švęsdama savo 80-ąjį gimtadienį, prosenelė simboliškai padovanojo savo proanūkėms. Ji taip pat parašė: „Mūsų gimtinė – Aukštadvarė“(bendraautorė D. Jasinskaitė – Makštutienė); „Mano mokytojai 1935 – 1947“; „Penkeri metai po karo Usėnuose“; „Usėnų pulsas atmintyje 1949 – 2011“; „Tragedija Usėnuose 1965 m.“; „Usėnų Sambūrio dienoraštis 2002 – 2012“.

Savo krašto šviesuolei linkime dar daug gražių gyvenimo metų, sveikatos ir Dievo palaimos.

Rima Rukienė

Visų vadinama Rimute, užaugo Biržuose. Ten baigė vidurinę mokyklą, o tuomet Kaune įstoj,o į medicinos mokyklą. Savo pasirinkimą pasukti medikės keliu Rima aiškina labai paprastai: „Tuomet didelio profesijų pasirinkimo nebuvo“. Iš visų siūlomų dalykų jai mieliausia buvo būtent ši profesija.

Dar studijų metu į Rimos gyvenimo kelią įžengė būsimasis jos vyras, mokęsis tuometinėje Kauno veterinarijos akademijoje. Meilė moterį atvedė ir į Šilutę. Paskyrimą ji gavo į Šilutės ligoninę, dirbo greitosios medicinos pagalbos skyriuje.

Sukūrus šeimą jiems teko nemažai blaškytis po visą rajoną ir kaimynines apylinkes. Rimos vyras vis kitoje vietoje gaudavo paskyrimą. 1976-aisiais metais šeima įsikūrė Usėnuose. Čia 5-erius metus Rima dirbo bendrosios praktikos slaugytoja ir vėl – paskyrimas į Žemaitkiemį. Ir vėl teko kraustytis. Vis dėlto likimo lemta sugrįžti į Usėnus. Nuo 2001-ųjų Rima ir vėl rūpinasi Usėnų seniūnijos ligoniais.

Anksčiau, susirgus žmonės pirmiausiai kreipdavosi į kaimo slaugytoją. Rimai dažniausiai tekdavo eiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu. Dabar pas ligonius keliauja tik dviračiu – pėsčiomis jau per sunku. Visą nuovargį atperka artimųjų šypsenos. Moteris gali džiaugtis gausia šeima. Rima su vyru susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus, džaugiasi net 7 anūkais ir neseniai gimusia proanūke. Matyt už rūpestį, išdalintą kitiems, Dievas atsiuntė darnią šeimą.

Rima aktyviai dalyvauja bendruomeninėje veikloje. Yra Usėnų seniūnijos bendruomenės narė, dalyvauja vietos ūkininkių draugijos veikloje, anksčiau ėjo Žemaitkiemio seniūnaitės pareigas, kurias iš mamos perėmė dukra Audronė. Tiesa, pati Rima nemano, jog yra labai aktyvi.

Rimos gyvenimas tik parodo tendenciją, kad geru, mylimu aplinkinių mediku ne tampama, o gimstama. Toks tad ir Rimos likimas – padėti kitiems. „Noriu padėti kitiems, manau, kad tai privalo daryti kiekvienas, todėl dirbu tiek, kiek reikia“.

Sveikatos Tau, Rimute, ir sėkmės, dirbant šį kilnų darbą. 

Teresė ir Antanas Lukošiai

Savo kasdienybės neįsivaizduoja be muzikos, teatro.

Praūžus karui Teresė su tėvais atsikėlė į Šerių kaimą, Antanas ten pat atvyko gavęs paskyrimą. Tuomečiame Žemės ūkio technikume Teresė baigė agronomijos mokslus, tik niekuomet nedirbo pagal specialybę. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo buhaltere Usėnų tarybiniame ūkyje, vėliau vietos mokykloje. Antanas – agronomu tarybiniame ūkyje.

Jau tada abu aktyviai dalyvavo saviveikloje, nors namuose laukdavo ne tik trys vaikai, bet ir nemažas ūkis.

Nedideliuose spektakliukuose Antanas  pradėjo vaidinti dar vaikystėje, pradinėse klasėse. Vėliau, mokydamasis technikume taip pat vaidindavo. Taip teatras lydi jį iki šių dienų. Anksčiau nuolatos nevaidindavo, ruošdavosi tik prieš tai, kai reikėdavo kur pasirodyti. Aktyviai vaidina prieš dešimtmetį įkurtame Usėnų  mėgėjų teatre ,,Veržė“.  2008 m. rajoninėje dramos mėgėjų kolektyvų apžiūroje ,,Lėkis“ Antanas pelnė geriausio vyro vaidmens atlikėjo vardą.  Be dramos kolektyvo jis, kartu su Terese, dainuoja ir groja Usėnų kaimo kapeloje ,,Verpstė“. Nuo praėjusių metų Antanas pradėjo groti ir dainuoti Degučių folkloro kolektyve „Pilutė“. Antano tėtis taip pat grojo armonika, todėl, matyt, gebėjimas buvo paveldėtas. Teresė dainuoja jau apie 40 metų. Dainavo technikume besimokydama, dainavo tarybiniais metais ūkio ansamblyje. Jau daug metų dainuoja ir Usėnų kaimo kapeloje ,,Verpstė“, vokaliniame ansamblyje „Smiltė“. Meilę muzikai galėjusi paveldėti iš tėčio, mat jis grodavo smuiku ir kontrabosu. O iš Teresės ir Antano šią meilę muzikai perėmė ir jų anūkai. Usėniškių gyvenime kultūrinės veiklos tiek daug, kad retas kuris jaunas žmogus ryžtųsi taip gyventi. Ir Teresė, ir Antanas kiekvieną sekmadienį gieda Usėnų maldos namuoseTeresė savanorystės pagrindais net 7- erius metus dirbo Usėnų seniūnijos bendruomenės buhaltere. Šiemet Teresė atšventė savo 70- ąjį jubiliejų, Antanui sueis 78-eri.

Aktyviems usėniškiams linkime daud sveikatos, ilgų, gražių, ir prasmingų gyvenimo metų.

Zofija Bagvilienė

Šilutės krašte gyvena nuo 1966 metų  rugsėjo 1 dienos, kai, baigusi tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, pradėjo dirbti Žemaitkirmio aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams. 1982 m. rugsėjo 1 dieną buvo paskirta naujos Usėnų vidurinės mokyklos direktore. Šias pareigas ėjo iki 2008 metų. Tuo pačiu, visus 47 metus buvo ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, išleido dvi auklėjamąsias klases. Be tiesioginio pedagoginio darbo Zofija visada domėjosi visuomeniniu gyvenimu, stengėsi jame aktyviai dalyvauti, pažinti šio krašto istoriją, žmonių papročius, gyvenimo būdą. Ilgus metus, bendraudama su mokiniais ir jų tėvais, su Usėnų seniūnijos žmonėmis, Zofija gerai pažįsta jų rūpesčius ir lūkesčius, visada stengiasi padėti juos įgyvendinti, džiaugiasi jų svajonių išsipildymu.

Pedagogė džiaugiasi, kad Usėnų mokykla ir seniūnija nuolat gražėja, kad stiprėja vietos bendruomenė, o kūrybinga ir nuoširdi veikla stiprina tarpusavio ryšius, skatina gražiai bendrauti ir bendradarbiauti.

Zofija jau keletą metų dainuoja Usėnų kaimo kapeloje „Verpstė“, moterų ansamblyje „Smiltė“, yra aktyvi bendruomenės valdybos narė.

Stiprios sveikatos ir ilgų gyvenimo metų Jums, miela Zofija!

Vlada Biliūnienė

Žinoma Usėnų bendruomenės poetė, visuomenininkė. Ji dėmesinga, nuoširdi, užjaučianti, suprantanti kito žmogaus skausmą. Gimė 1931 m gegužės 2 d. Jurbarko rajone, Ambručių kaime. Žemaitkiemio kaime (Usėnų sen. Šilutės r.) gyvena jau per 30 metų. Mokslus krimto Smalininkuose. Pramokusi siuvėjos amato, duoną bandė užsidirbti siūdama moterims drabužius. Dirbo bibliotekininke, ūkvede, normuotoja, ekonomiste, ragavo net statybininko duonos.

Nuo 1975 m. iki 1992 metų dirbo Šilutės rajono centrinės bibliotekos Kalnujų filialo bibliotekininke. Už ilgametį darbą Usėnų bibliotekoje įrašyta į Kultūros skyriaus garbės knygą.

Dar dirbdama bibliotekoje rašė eiles, slėpė nuo bendradarbių, net nuo savo šeimos, kad „į paprastą mokyklinį sąsiuvinį, kaip rudens lapus, kaip savo vaikelius suguldo eilėraščius, juos užklosto greitai bėgančiu laiku, lai miega…“. Užaugusi dukra prikėlė mamos posmus, paragino surinkti išsibarsčiusius ir parengti knygelę. Pasišovė pati ir viršelį iliustruoti. Pasisekė. Graži turiniu, miela širdžiai ir savo apdarėliu, kuriame rudens paunksmė, joje besiilsintys žodžiai. Visą gyvenimą Vlada dirbo techninius darbus, bet išėjusi į pensiją suprato, kad jos pašaukimas – kūryba.

2001 m. išleista pirmoji eilėraščių knygelė. 2004 m., Usėnų seniūnijos bendruomenei padedant, pasirodė ir antroji Vlados eilėraščių knygelė „Rudens paunksmėje“. Mamos knygeles iliustruoja dukra Daina Ščiukienė – dailės mokytoja.

Vlados Biliūnienės eilėraščių rinkiniai – poezijos spindulėlis Usėnų padangėje. Šiltas, neįmantrus ir paprastas eiliavimo stilius. Tai Lietuvos žemė, artojas, Tėvynė, laisvė, gimtinės ilgesys, pirmoji mokytoja, dingusio kaimo laukai ir kloniai – tai eilėmis suguldyti didieji rūpesčiai, jaudinantys mažą eilinį žmogų. 

Sveikatos ir stiprybės Jums, mieloji Vlada.

Aldona Matevičienė

Gimė 1949 m. Šilutės r. Kivylių kaime. Mokėsi Vainuto vidurinėje mokykloje, o baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą ir įgijusi agronomės specialybę atvyko gyventi į Usėnų seniūnijos Kalnujų kaimą. Nuo 1970 metų pradėjo dirbti Usėnų tarybiniame ūkyje fermos brigadininke. Skyriaus valdytoja ir komplekso vedėja dirbo vėliau, o iširus ūkiui 6 metus dirbo žemėtvarkininke.

Aldona visuomet buvo aktyvi visuomenininkė – 13 metų vadovavo Usėnų neįgaliųjų draugijai, tiek pat metų giedojo bažnyčios chore. Be Aldonos savo veiklos neįsivaizdavo ir Usėnų mėgėjų dramos kolektyvas „Veržė“, bei moterų vokalinis ansamblis.

Ir dabar dar Aldona dalyvauja bendruomenės gyvenime, moterų draugijos veikloje.

Ilgiausių metų ir stiprios sveikatos linkime savo seniūnijos Garbės pilietei Aldona Matevičienei.