USĖNAI

Garbės piliečiai

 

http://usenai.lt/images/Petras%20Rimkus.jpg

Petras Rimkus – Usėnų Dėdukas gimė 1945 m. sausio 7 d. Tveruose, Plungės rajone. Šeimoje jis buvo vyriausias vaikas. Nuo 1946 metų gyveno ir dirbo Usėnuose. 1960 m. baigė Žemaitkiemio aštuonmetę mokyklą, mokėsi Šilutės žemės ūkio mokykloje. 1964 m. sukūrė šeimą. Užaugino sūnų ir dvi dukras, sulaukė dviejų anūkų. Dingus seseriai – užaugino jos dvi dukras.

Grįžęs iš Tarybinės armijos Saratove, dirbo vairuotoju ir sporto metodistu Žemaitkiemio tarybiniame ūkyje. 1970 m. pradėjo dirbti agronomu, nuo 1977 m. – skyriaus valdytoju reorganizuotame Usėnų tarybiniame ūkyje.

Dirbdamas įvairius darbus, Petras Rimkus, nuo pat jaunystės pramintas Usėnų Dėduku, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, ypač domėjosi sportu. Turėjo ypatingą charizmą, organizacinių gebėjimų, todėl apie jį visada burdavosi ir jauni, ir pagyvenę. Buvo labai punktualus, laikėsi duoto žodžio ir iš kitų reikalavo to paties.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Dėdukas ėmėsi verslo, vadovavo UAB „Usėnai“. Įmonė vertėsi mažmenine prekyba.

Dėdukas buvo aktyvus Usėnų seniūnijos bendruomenės valdybos narys, nuolatinis įvairių renginių organizatorius, rėmėjas.

Jo atminimas amžiams išliks jį pažinojusiųjų širdyse.

 

http://usenai.lt/images/Straitiene.jpgJulė Tumosaitė – Štraitienė gimė 1927 m. Dzūkijoje, Aukštadvaris kaime, Seinų apskrityje. Tėvas buvo 1918 m. savanoris. Julė mokėsi Petroškų pradinėje mokykloje, 1939 m. baigė Lazdijų Žiburio (dabar Motiejaus Gustaičio) gimnaziją. Vienerius metus padirbėjusi mokytoja Veisiejuose, 1949 m. atvyko gyventi į mūsų kraštą ir pradėjo mokytojauti. Bedirbdama 1955 m. baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir įgijo mokytojos kvalifikaciją. Per 40 pedagoginio darbo metų J. Štraitienė dirbo įvairiose Usėnų apylinkių mokyklose: Galzdonų, Aužkykių, Reizgių pradinėse ir Usėnų vidurinėje. Ilgiausiai – 22 metus – teko atiduoti Reizgių pradinei mokyklai. Nuo 1987 m., būdama 60 metų amžiaus, išėjo į užtarnautą poilsį. Su vyru Antanu užaugino tris vaikus: sūnų ir dvi dukras. Šiuo metu dviejų vaikų jau nėra gyvųjų tarpe. Miręs ir vyras.

Julės Štraitienės visai nesinori vadinti senole, nors pagal garbų amžių gal ir tiktų. Mokytojai labai svarbu, kad po jos išliktų darbai, kurie nenueitų užmarštin, neliktų neįvertinti, užmesti, užmiršti. Savo ilgus, ramius rudens ir žiemos vakarus ji leidžia prasmingai, rašo prisiminimų knygas. Jau kelios knygos (kol kas tik rankraštiniai variantai) jau puikuojasi mokytojos knygų lentynose. Patį pirmąjį savo kūrinį „Čia buvo pradžių pradžia“, švęsdama savo 80-ąjį gimtadienį, prosenelė simboliškai padovanojo savo proanūkėms. Ji taip pat parašė: „Mūsų gimtinė – Aukštadvarė“(bendraautorė D. Jasinskaitė – Makštutienė); „Mano mokytojai 1935 – 1947“; „Penkeri metai po karo Usėnuose“; „Usėnų pulsas atmintyje 1949 – 2011“; „Tragedija Usėnuose 1965 m.“; „Usėnų Sambūrio dienoraštis 2002 – 2012“.

Savo krašto šviesuolei linkime dar daug gražių gyvenimo metų, sveikatos ir Dievo palaimos.

 

Rima Rukienė, visų vadinama Rimute, užaugo Biržuose. Ten baigė vidurinę mokyklą, o tuomet Kaune įstoj,o į medicinos mokyklą. Savo pasirinkimą pasukti medikės keliu Rima aiškina labai paprastai: „Tuomet didelio profesijų pasirinkimo nebuvo“. Iš visų siūlomų dalykų jai mieliausia buvo būtent ši profesija.

Dar studijų metu į Rimos gyvenimo kelią įžengė būsimasis jos vyras, mokęsis tuometinėje Kauno veterinarijos akademijoje. Meilė moterį atvedė ir į Šilutę. Paskyrimą ji gavo į Šilutės ligoninę, dirbo greitosios medicinos pagalbos skyriuje.

Sukūrus šeimą jiems teko nemažai blaškytis po visą rajoną ir kaimynines apylinkes. Rimos vyras vis kitoje vietoje gaudavo paskyrimą. 1976-aisiais metais šeima įsikūrė Usėnuose. Čia 5-erius metus Rima dirbo bendrosios praktikos slaugytoja ir vėl – paskyrimas į Žemaitkiemį. Ir vėl teko kraustytis. Vis dėlto likimo lemta sugrįžti į Usėnus. Nuo 2001-ųjų Rima ir vėl rūpinasi Usėnų seniūnijos ligoniais.

Anksčiau, susirgus žmonės pirmiausiai kreipdavosi į kaimo slaugytoją. Rimai dažniausiai tekdavo eiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu. Dabar pas ligonius keliauja tik dviračiu – pėsčiomis jau per sunku. Visą nuovargį atperka artimųjų šypsenos. Moteris gali džiaugtis gausia šeima. Rima su vyru susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus, džaugiasi net 7 anūkais ir neseniai gimusia proanūke. Matyt už rūpestį, išdalintą kitiems, Dievas atsiuntė darnią šeimą.

Rima aktyviai dalyvauja bendruomeninėje veikloje. Yra Usėnų seniūnijos bendruomenės narė, dalyvauja vietos ūkininkių draugijos veikloje, anksčiau ėjo Žemaitkiemio seniūnaitės pareigas, kurias iš mamos perėmė dukra Audronė. Tiesa, pati Rima nemano, jog yra labai aktyvi.

Rimos gyvenimas tik parodo tendenciją, kad geru, mylimu aplinkinių mediku ne tampama, o gimstama. Toks tad ir Rimos likimas – padėti kitiems. „Noriu padėti kitiems, manau, kad tai privalo daryti kiekvienas, todėl dirbu tiek, kiek reikia“.

Sveikatos Tau, Rimute, ir sėkmės, dirbant šį kilnų darbą. 

Teresė ir Antanas Lukošiai -  savo kasdienybės neįsivaizduoja be muzikos, teatro.

Praūžus karui Teresė su tėvais atsikėlė į Šerių kaimą, Antanas ten pat atvyko gavęs paskyrimą. Tuomečiame Žemės ūkio technikume Teresė baigė agronomijos mokslus, tik niekuomet nedirbo pagal specialybę. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo buhaltere Usėnų tarybiniame ūkyje, vėliau vietos mokykloje. Antanas – agronomu tarybiniame ūkyje.

Jau tada abu aktyviai dalyvavo saviveikloje, nors namuose laukdavo ne tik trys vaikai, bet ir nemažas ūkis.

Nedideliuose spektakliukuose Antanas  pradėjo vaidinti dar vaikystėje, pradinėse klasėse. Vėliau, mokydamasis technikume taip pat vaidindavo. Taip teatras lydi jį iki šių dienų. Anksčiau nuolatos nevaidindavo, ruošdavosi tik prieš tai, kai reikėdavo kur pasirodyti. Aktyviai vaidina prieš dešimtmetį įkurtame Usėnų  mėgėjų teatre ,,Veržė“.  2008 m. rajoninėje dramos mėgėjų kolektyvų apžiūroje ,,Lėkis“ Antanas pelnė geriausio vyro vaidmens atlikėjo vardą.  Be dramos kolektyvo jis, kartu su Terese, dainuoja ir groja Usėnų kaimo kapeloje ,,Verpstė“. Nuo praėjusių metų Antanas pradėjo groti ir dainuoti Degučių folkloro kolektyve „Pilutė“. Antano tėtis taip pat grojo armonika, todėl, matyt, gebėjimas buvo paveldėtas. Teresė dainuoja jau apie 40 metų. Dainavo technikume besimokydama, dainavo tarybiniais metais ūkio ansamblyje. Jau daug metų dainuoja ir Usėnų kaimo kapeloje ,,Verpstė“, vokaliniame ansamblyje „Smiltė“. Meilę muzikai galėjusi paveldėti iš tėčio, mat jis grodavo smuiku ir kontrabosu. O iš Teresės ir Antano šią meilę muzikai perėmė ir jų anūkai. Usėniškių gyvenime kultūrinės veiklos tiek daug, kad retas kuris jaunas žmogus ryžtųsi taip gyventi. Ir Teresė, ir Antanas kiekvieną sekmadienį gieda Usėnų maldos namuoseTeresė savanorystės pagrindais net 7- erius metus dirbo Usėnų seniūnijos bendruomenės buhaltere. Šiemet Teresė atšventė savo 70- ąjį jubiliejų, Antanui sueis 78-eri.

Aktyviems usėniškiams linkime daud sveikatos, ilgų, gražių, ir prasmingų gyvenimo metų.

Zofija Bagvilienė Šilutės krašte gyvena nuo 1966 metų  rugsėjo 1 dienos, kai, baigusi tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, pradėjo dirbti Žemaitkirmio aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams. 1982 m. rugsėjo 1 dieną buvo paskirta naujos Usėnų vidurinės mokyklos direktore. Šias pareigas ėjo iki 2008 metų. Tuo pačiu, visus 47 metus buvo ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, išleido dvi auklėjamąsias klases. Be tiesioginio pedagoginio darbo Zofija visada domėjosi visuomeniniu gyvenimu, stengėsi jame aktyviai dalyvauti, pažinti šio krašto istoriją, žmonių papročius, gyvenimo būdą. Ilgus metus, bendraudama su mokiniais ir jų tėvais, su Usėnų seniūnijos žmonėmis, Zofija gerai pažįsta jų rūpesčius ir lūkesčius, visada stengiasi padėti juos įgyvendinti, džiaugiasi jų svajonių išsipildymu.

Pedagogė džiaugiasi, kad Usėnų mokykla ir seniūnija nuolat gražėja, kad stiprėja vietos bendruomenė, o kūrybinga ir nuoširdi veikla stiprina tarpusavio ryšius, skatina gražiai bendrauti ir bendradarbiauti.

Zofija jau keletą metų dainuoja Usėnų kaimo kapeloje „Verpstė“, moterų ansamblyje „Smiltė“, yra aktyvi bendruomenės valdybos narė.

Stiprios sveikatos ir ilgų gyvenimo metų Jums, miela Zofija!

 

Vlada Biliūnienė -  žinoma Usėnų bendruomenės poetė, visuomenininkė. Ji dėmesinga, nuoširdi, užjaučianti, suprantanti kito žmogaus skausmą. Gimė 1931 m gegužės 2 d. Jurbarko rajone, Ambručių kaime. Žemaitkiemio kaime (Usėnų sen. Šilutės r.) gyvena jau per 30 metų. Mokslus krimto Smalininkuose. Pramokusi siuvėjos amato, duoną bandė užsidirbti siūdama moterims drabužius. Dirbo bibliotekininke, ūkvede, normuotoja, ekonomiste, ragavo net statybininko duonos.

Nuo 1975 m. iki 1992 metų dirbo Šilutės rajono centrinės bibliotekos Kalnujų filialo bibliotekininke. Už ilgametį darbą Usėnų bibliotekoje įrašyta į Kultūros skyriaus garbės knygą.

Dar dirbdama bibliotekoje rašė eiles, slėpė nuo bendradarbių, net nuo savo šeimos, kad „į paprastą mokyklinį sąsiuvinį, kaip rudens lapus, kaip savo vaikelius suguldo eilėraščius, juos užklosto greitai bėgančiu laiku, lai miega...“. Užaugusi dukra prikėlė mamos posmus, paragino surinkti išsibarsčiusius ir parengti knygelę. Pasišovė pati ir viršelį iliustruoti. Pasisekė. Graži turiniu, miela širdžiai ir savo apdarėliu, kuriame rudens paunksmė, joje besiilsintys žodžiai. Visą gyvenimą Vlada dirbo techninius darbus, bet išėjusi į pensiją suprato, kad jos pašaukimas – kūryba.

2001 m. išleista pirmoji eilėraščių knygelė. 2004 m., Usėnų seniūnijos bendruomenei padedant, pasirodė ir antroji Vlados eilėraščių knygelė „Rudens paunksmėje“. Mamos knygeles iliustruoja dukra Daina Ščiukienė – dailės mokytoja.

Vlados Biliūnienės eilėraščių rinkiniai – poezijos spindulėlis Usėnų padangėje. Šiltas, neįmantrus ir paprastas eiliavimo stilius. Tai Lietuvos žemė, artojas, Tėvynė, laisvė, gimtinės ilgesys, pirmoji mokytoja, dingusio kaimo laukai ir kloniai – tai eilėmis suguldyti didieji rūpesčiai, jaudinantys mažą eilinį žmogų. 

Sveikatos ir stiprybės Jums, mieloji Vlada.

 

Aldona Matevičienė – gimė 1949 m. Šilutės r. Kivylių kaime. Mokėsi Vainuto vidurinėje mokykloje, o baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą ir įgijusi agronomės specialybę atvyko gyventi į Usėnų seniūnijos Kalnujų kaimą. Nuo 1970 metų pradėjo dirbti Usėnų tarybiniame ūkyje fermos brigadininke. Skyriaus valdytoja ir komplekso vedėja dirbo vėliau, o iširus ūkiui 6 metus dirbo žemėtvarkininke.

Aldona visuomet buvo aktyvi visuomenininkė – 13 metų vadovavo Usėnų neįgaliųjų draugijai, tiek pat metų giedojo bažnyčios chore. Be Aldonos savo veiklos neįsivaizdavo ir Usėnų mėgėjų dramos kolektyvas „Veržė“, bei moterų vokalinis ansamblis.

Ir dabar dar Aldona dalyvauja bendruomenės gyvenime, moterų draugijos veikloje.

Ilgiausių metų ir stiprios sveikatos linkime savo seniūnijos Garbės pilietei Aldona Matevičienei.

EVENT CALENDAR

May 2024
M T W T F S S
29 30 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31 1 2

WEBSITE DEVELOPMENT FUNDED BY

KPF
Leader
LeaderLT
LamatosZeme